---

Viskas prasideda nuo idėjos, o idėja šiuo atveju buvo labai paprasta. Atrasti negyvenamą salą, kuri yra tarp miestų. Tam puikiai tiko Latvija ir gyvenvietė Skrunda-1, kuri yra visai netoli tikrosios Skrunda gyvenvietės (apie 5km). 154km nuo Latvijos sostinės Rygos į vakarus.
Skrunda-1 – 1960 metais įkurta karinė bazė, kuri nebuvo pažymėta jokiuose žemėlapiuose, nes sovietiniais laikais ten buvo įsikūrusi priešraketinių radarų bazė.. Nuo kelio ji yra atskirta mišku, tačiau privažiavimas buvo ganėtinai patogus. Joje gyveno apie 5000 žmonių. Iki 1998 m. čia gyveno karininkai ir jų šeimos nariai. Tačiau vėliau miestelis ištuštėjo. Rusijos kareiviai iš Skrundos pasitraukė vėliau nei iš kitų karinių bazių Latvijoje. Paskutinis rusų kariškis iš Skrundos-1 išvyko 1999 metais.o 1995 metais, panaudojus vieną toną dinamito, susprogdintas pagrindinis miestelio „darbdavys“, milžiniškas radaras, kuriuo Sovietų sąjunga stebėjo ar jos nepuola JAV branduolinės raketos. Visai nesenai, pasak spaudos, viena Rusijos kompanijų nusipirko viską, kas ten yra. Pranešimuose skelbiama, kad jie gavo 45ha žemės, 10 gyvenamųjų namų, 2 naktinius klubus, prekybos centrą, vaikų darželį, kareivines ir sauną.
Pati kelionė prasidėjo įdomiai, nes privažiavus buvusios karinės bazės įvažiavimą, pasitiko „sargas“, Audi 80 mašinoje budintis diedukas. Dialogas su juo labai trumpas buvo, nes atsakymai į kelis klausimus buvo lakoniški „čia negalima“. Na, o lietuvaičiui, jei negalima, tai vistiek reikia patekti, juk buvo važiuota dėl to, kad pabuvotume ir pamatytume kaip atrodo viskas, kas kažkada priminė negyvenamą salą su gyventojais. Pašokiravę pro galinio vaizdo veidrodėlį žiūrinti „sargą“ keliomis nuotraukomis patraukėme ieškoti kito įvažiavimo. Vieną atradę pabandėme pasistatę mašinas eiti „per aplinkui“ iki pirmųjų pastatų, kol sutikome... lojančius šunis ir prie namo pakabintą palydovinės televizijos lėkštę.. Vadinasi ten kažkas gyvena!!!!! Bandėm greitai kažkur užlįsti, bet aplink esantis vanduo ir šuniukų lojimas išgynė į lauką du žmones, tipišką pasakų ir rusiškų multikų porelę, t.y. apkūnią moterį ir liesą vyrą. Kadangi kažkur toliau žygiuoti nebuvo prasmė, nes toje vietoje jau buvome „aptikti“, tai buvo pasiūlyta eiti ir pasikalbėti su jais.
(dialogo tekstas nežinomas)
Grįžo komandos nariai ir papasakojo, kad žmonės visai nepanašūs į buvusį „sargą“ ir netgi nurodė kur galėtų būti dar „nesaugoma“ teritorija ir galėtume kažką pamatyti. Taigi, vėl atgal į mašinas ir vėl kelionė. Pora kilometrų kelio ir aptiktas naujas įėjimas, visiškai priešingoje pusėje nei buvome pirmą kartą ir prie kurių vartų buvo „sargas“. Taigi, įėjimas laisvas, tik reikia įveikti tvorą ir pirmyn, didelė teritorija mūsų.
Kadangi laikas mus spaudė, oras buvo ganėtinai drėgnas, tai nepavyko labai daug pamatyti, tiksliau, iš ten esančių 60 pastatų pamatėme gal tik 1/5. Visgi, ne jie buvo pagrindinis kelionės tikslas, greičiau pati tos vietovės atmosfera. Kada matai vos ne miestelį, o jis yra apgriuvęs, tuščias ir be jokios gyvybės. Net katinai nebėgioja :) Liko nenueita į gyvenamųjų namų pusę.
Pasirinkti suvenyrų buvo galima. Rasti visokie kariniai žurnalai, kurie pildomi kai kažkas ateina, kažkas kažką daro. Aplankyta katilinė, ginklinė, taip pat baseinas, dušų kompleksas ir dar visokie pastatai, kurių identifikuoti nepavyko. Beje, įdomu. Ten buvo pastatas, kuris panašus į šiltnamį. Tiesa, ne jo plotas buvo gana didelis, tad įdomu, ar jis buvo naudojamas pagal paskirtį ir jame buvo auginamos daržovės.
Kadangi turėjome žemėlapį vietovės, tai be pastatų norėjosi pamatyti dar ir radarų stotį (kur buvo susprogdinta 1995 metais). Kadangi nebuvo detaliau susipažinę su visa miestelio istorija, tai vadovavomės žemėlapiu. O žemėlapis sakė, kad reikia grįžti prie mašinų, šiek tiek toliau pavažiuoti ir turėtume rasti.
Nežiniukus dažnai gelbėja atsitiktinumas. Šį kartą nuo betikslių klajonių mus išgelbėjo pro šalį važiavęs girininkas. Sustojo ir papasakojo, kad radarų jau senokai nebėra, o jei ir būtų, juos pamatyti būtų sunku. Jis pasakė, kad jie buvo iškilę vos pusmetrį nuo žemės. Tiesa, čia, galbūt, jis šiek tiek sumaišė ir papasakojo apie raketinę bazę, panašią mes turėjome ir Lietuvos teritorijoje, t.y. Platelių raketinė bazė. Nes pats radaras buvo įspūdingo dydžio pastatas ir, jei jis stovėtų, tikrai nebūtų pusės metrų aukščio. Taigi, grįžę prie automobilių, radaro nepamatysim, kas belieka? M-a-i-s-t-a-s!!!!!! Pietūs ir skysčių vartojimas prieš grįžimą atgal į gyvenimą :)
Buvome šlapi, nebuvome sučiupti, buvome laimingi, nebuvome pavargę, buvome šiek tiek pamatę, nebuvome pikti ant sargo, buvome pavalgę, nebuvome paniurę.
Dabar pagalvojau, kad pafantazavus būtų galima kažką panašaus Lietuvoje po keliasdešimt metų aptikti, jei rusai pasistato atominę Kaliningrade, baltarusiai – pas save, mes perkam iš jų elektrą, tad.. mūsų atominis miestas Visaginas, kuris įkurtas tik dėl to, kad buvo atominė, mirtų. Nors nereikia laukti, turime mes Didžiasalį. Galbūt tai bus kitas kelionės tikslas ir vėl bus išsamus reportažas.