Volvo XC70 važiuok ir mėgaukis
Parašė · 2009 rugpjūčio 18 17:00:55
Greitas ir sudėtingas gyvenimo ritmas išvargina žmones. Kalnai reikalų darbe, sukiesi... Kartais spėji, nors dažniausiai nieko nespėji... Apšauki (nebūtinai pelnytai) kolegas ar artimuosius, tada grįždamas namo iškeiki visus bestovinčius kamštyje ir trukdančius tau greičiau sugrįžti namo, nes nori kuo greičiau griūti į minkštą lovą ir išsimiegoti. O tada, netikėtai ateina savaitgalis ir staiga supranti: Velnias, noriu atsipalaiduoti, pailsėti ir pralėkti su geru automobiliu. Noriu patogiai, užtikrintai pasivažinėti senais-gerais, begalę prisiminimų keliančiais, Aukštaitijos keliukais.
Planas aiškus - teks nuvažiuoti nemažą atstumą per pusę Lietuvos. Džipas? Tinkama mašina ilgai kelionei, bet man kiek per didelė. Reikia universalo, bet ne džipo. Besvarstant, prisiminiau švedus. Kodėl? Na, greičiausiai dėl to, kad du protingi tos šalies piliečiai dvidešimto amžiaus pradžioje pradėjo gaminti automobilius, kurie dabar vadinami vienais iš saugiausių, kokybiškiausių ir komfortiškiausių rinkoje Volvo. Būtent tokio automobilio man dabar reikia. Peržvelgiu modelius ir štai, randu ko noriu Volvo XC70. Universalo V70 bazėje sukurtas padidinto pravažumo Volvo universalas. Dabar jau trečiosios kartos su galingu 185 AG / 400 Nm dyzeliniu varikliu, visais keturiais varomais ratais. Nedvejoju, čiumpu fotoaparatą ir kitą rytą aš jau kelyje! Diena lietinga, bet tikiuosi, kad pragiedrės ir bus galima mėgautis dar ir šiltos saulės spinduliais.
Vairuoju automobilį, turintį tikrą atostogų paketą - pilnas bakas kuro, klausą maloniai džiuginanti High Performance audio aparatūra, ne toks jau ir ištroškęs variklis, automatinė greičių dėžė minu ir mėgaujuosi pro šalį plaukiančiais kraštovaizdžiais. Rodos, norėjau išvažiuoti pailsėti, bet vis toldamas nuo sostinės suprantu, jog savaitgalį praleisiu ne prie ežero, bet, ko gero, kelyje su Volvo! Kodėl? Todėl, kad jaučiu, jod man gera ir smagu! Iš pradžių XC70 atrodė didelis ir gremėzdiškas, bet pamažu priprantu prie matmenų ir leidžiu sau atsipalaiduoti. Gera pajusti, kad prisijaukinai automobilį. Taigi, taip ir neatleisdamas greičio pedalo, pasiekiu pirmąją stotelę - beveik pasienyje esantį Zarasų miestelį - Lietuvos kultūros sostinę 2008! Ši vieta pažįstama labai gerai - čia prabėgo daug linksmų vasarų, todėl visada malonu sugrįžti. Gerų automobilių Zarasuose yra, bet ne ant kiekvieno kampo, ir tuo labiau naujas Volvo čia ne toks jau dažnas svečias. Jaučiuosi pakankamai išskirtinis ir ne prie Audi ir VW chebros su šiuo, gerokai per šimtą tūkstančių litų kainuojančiu, automobiliu.
Rodos, Zarasams patiko mūsų draugija ir prakiuręs dangus užsitraukė, o kur dar lėtai besileidžiančios saulės spinduliai, pradėję šildyti aplinką. Kol dar šviesu, skubiai ieškau vietos pirmąjai fotosesijai. Visiems atviras Zarasų smėlio karjeras skamba patraukliai. Vieta puikiai tiksianti pirmam, tikram automobilio testui. Ko gero, prieš įspūdžius apie off - road bandymus, turėčiau papasakoti, kaip sekėsi važiuoti pusantro šimto kilometrų geru keliu. Kelias, galima sakyti, magistralinis - tiesus, geros kokybės, na, išskyrus poroje vietų remontuojamus ruožus. Tikram asfaltiniam testui esu numatęs kitą greičio ruožą, bet pakankamai ramiai sukoręs gerą gabalą kelio, galiu teigti, kad Volvo XC70 pakaba man sukėlė dvejopą įspūdį. Automobilio apačia nuo kelio pakelta aukščiau 6 cm, lyginant su sedanu S80 arba universalu V70, ir tai tikrai jaučiama važiuojant tiesiai: akių lygis aukščiau, nei kitų automobilių vairuotojų (lengviau lenkti), o pats automobilis lengvai ir švelniai, tarsi plaukdamas ir minimaliai linguodamas, sugeria kelio nelygumus. Atrodo, kad toks laiviškumas turėtų persiduoti ir į šoninį posvyrį, tačiau įveikiant staigesnius posūkius dideliu greičiu, didesnio ir labiau jaučiamo pakrypimo (nei S80 ar V70 modeliuose) į vieną ar kitą šoną nėra. Man tai patiko, pasijutau tikrai saugiai ir stabiliai, nes nemėgstu, kai automobilis posūkyje pakrypsta per daug. Išvada XC70 labiau pasiduoda svyravimams išilgai kėbulo, o bandant apversti išlieka kiek įmanoma kietas ir horizontalus.
Į aslfatuotą ruožą dar grįšime šiek tiek vėliau, o dabar pirmyn į smėlį! Tiksliau į smėlio ir molio košę, kurią radau, Zarasų pašonėje esančiame, karjere. Iš karto pamačiau savo tikslą, į kurį nutariau užvaryti naujutėlį XC70. Neseniai gimęs molio krūvos kalniukas, greičiausiai sustumtas seno rusiško buldozerio, atrodė labai patraukliai. Pirmyn link jo! Jaučiu, kad artėjant į tą tikslą, ratai pradeda klimpti į minkštą po lietaus kelio dangą, tačiau Volvo nedvejodamas drąsiai braunasi į priekį. Porą vingių, šiek tiek daugiau akseleratoriaus, suriaumoja variklis ir štai - Volvo XC70 iškelia nosį į dangų ir aš viršuje! Išlipu iš savo transporto priemonės ir apimtas geros nuotaikos užšoku ant kapoto apžvelgti apylinkes. Vaizdelis tikrai gražus! Jaučiuosi, lyg būčiau to karjero šeimininkas, atvažiavęs su savo prabangia mašina patikrinti, kaip vyksta smėlio kasimo darbai. Ką gi, metas nuotraukoms!
Besigrožėdamas gamta ir Volvo, atrandu vietą, kurioje norėčiau įvykdyti antrąją off-road testo dalį. Įdomiai, bet šiek tiek bauginančiai atrodo ilgas ir gana status pakilimas į lygiai tokio pačio minkšto molio - smėlio kalną. Pradžioje ištiriu ar nėra mano numatytoje važiavimo trajektorijoje kokių paslėptų bombų ar didelių akmenų, galinčių apgadinti automobilį ir mėginu šturmuoti! Nors vietos įsibėgėjimui yra gal tik koks 10 metrų, bet visų keturių varomų ratų pagalba prieš kalną pasiekiu maždaug 35 km/h greitį. To pakanka, kad įveikčiau maždaug 6-7 metrus kalno, tačiau paviršius toks minkštas, kad jaučiu, kaip smarkiai ratai ima klimpti į košę ir galiausiai automobilis žemę paliečia pilvu. Volvo sustoja... Gaila, bet kalno neįveiksiu. Rodos, jog šį kartą pasitaikė tikriems bekelės džipams skirtas ruožas, nes akivaizdu, jog 21 cm prošvaisos per maža tokiai kliūčiai. Per daug nenusimenu, nes suprantu, kad XC70 paskirtis tikrai ne tokie Zarasų karjero smėlynai. Sustojus, tiksliau, įklimpus vidury kalno toptelėjo mintis, kad turiu puikią progą išbandyti HDC (nuokalnės nusileidimo pagalbos) sistemą. Nėra padėties be išeities! Šis pasakymas čia tikrai tinka. Įjungiu atbulinę pavarą, švelniai akseleratoriumi išjudinu automobilį ir nespausdamas nei stabdžio, nei greičio pedalų leidžiu automobiliui pačiam save kontroliuoti. Jausmas patiko. Nusileidau pastoviu greičiu ir be jokių nuslydimų į vieną ar kitą šoną. Buvo galima jausti, kaip sistema stabdo tai vieną, tai kitą ratą, stengdamasi išlaikyti nusileidimo procesą kaip įmanoma stabilesnį. HDC veikia tikrai gerai!
Išpurvinęs automobilį ir patyręs šį tą naujo, lekiu iš karjero lauk. Metas praskrieti normaliu kaimo žvyrkeliu. Viliuosi, kad tai padės pajausti dinaminės stabilumo ir traukos kontrolės (DSTC) darbą. Pradėkime nuo įsibėgėjimo. Gazas - dugnas ir jaučiu, kad iš vietos automobilis iškart pajuda visais keturiais ratais. DSTC ratams leidžia minimaliai prabuksuoti. Raunant iš vietos pajutau menką galinės automobilio ašies užnešimą. Vėl gi, man tai patiko. Patiko pajusti, jog kai reikia, iškarto pajudu visais keturiais ratais. Ačiū elektromechaninei variklio galios tarp ašių paskirstymo sistemai, kuri reikalui esant perduoda į galinius automobilio ratus iki 50% variklio jėgos. Šios ir varančiųjų ratų kontrolės Instant Traction reakcija į poreikius išties žaibiška. Didinu greitį ir įveikinėju žvyruotus bei slidžius vingius. Su Volvo XC70 ir visa joje esančia elektronika nebeslidu. Saugu...
Dedu šioje vietoje dar vieną pliusą cross coutryiui ir pajudu link tikro aslfatinio ralio greičio ruožo 10 km vingių ir kalniukų pakeliui į Stelmužę. Paprastam vairuotojui ten patartina nevažiuoti greičiau nei 70 km/h, norint išlaikyti 90 km/h greitį veikti tikrai yra ką, o poroje vietų paspaudus iki 120 km/h galima ir pakilti nuo žemės (pratestuota su pusbrolio Renault Laguna - automobilis liko sveikas, bet teko atsisveikinti su variklio apsaugomis). Kadangi šį ruožą anksčiau teko įveikinėti jau ne vieną kartą, mintyse nusprendžiu XC70 visą kelia varyti 80-90 km/h. Greitis tikrai saugus, bet, manau, pakankamas, kad pajusti pakabos elgesį bei automobilio reakciją į vairo judesius. Taigi, viens du ir aš jau Stelmužėje. Dar niekada taip paprastai ir ramiai neteko važiuoti tuo keliu. Automobilis sunkus (~1800 kg), bet valdyti jį, nuolat kryptį ir aukštį keičiančiuose vingiuose, labai paprasta: reakcija į vairo judesius puiki, kėbulo svyravimai vos vos jaučiami, stabdžiai itin efektyvus (didžiuliai 316 mm priekyje ir 302 mm skersmens diskai gale privalo stabdyti), o variklio galios ne sportininkui per akis. Užskaitau!
Taip betyrinėdamas apylinkes pasigavau vinį į ratą. Matyt, buvo kur nors pievoje, iškritęs iš kaimo dieduko vežimo ir įsmigo tiesiai į XC70 galinę padangą. Jau bepradedąs nerimauti, jog apgadinau valdišką auto, bet su šiek tiek šnypšančiu ir orą leidžiančiu ratu nuvažiavau dar apie 300 km ir pasiekiau galutinį tašką Sosteną. O ten vyrai numontavę padangą padovanojo man 6 cm ilgio vinuką. Bus man prisiminimas apie kelionę!
Autorius: Julius_D
Foto: Tomas Tumalovičius