---

Uošvė ir Tailandas

Papasakosiu jums štai ką: mūsų kombainistų brigada dalinasi lygiai į
tris dalis: geriantys, užsikodavę ir... užsikodavę du kartus.

Tai va, iš tų užkoduotų du kartus - aš, prikūliau daugiau už visus ir
valdžia už tai mane apdovanojo trimis kelialapiais į Tailandą - man,
mano žmonai ir Zosei Vėdaravičiūtei, t.y. mano uošvei. Uošvė pareiškė,
kad ji važiuos būtinai, nes Tailandas yra jos mylimiausia Afrikos
šalis. Svajoju, sako, pamatyti kengūrų gimtinę.

Surinkom dvi tašes. Toje, kur mažesnė, sutilpo visi mūsų daiktai: 15
pokų makaronų ir 19 litrinių konservų su šutinta paršiena. Didesnėje -
uošvės maudymukas.

Atvažiavę į Tailandą apsigyvenome viešbutyje, paėdėm konservų su
makaronais ir nuėjom pietaut. Papietavę - iš karto į pliažą. Ten
poilsiautojai važinėjosi ant pripučiamo banano. Kai mudu su žmona ant
jo atsisėdome, instruktorius paprašė ateiti dar šešiems žmonėms, kad
būtų pilnas komplektas. Štai čia prie mūsų prisijungė uošvė ir...
bananas nėrė po vandeniu, su savimi kartu nusitempdamas ir katerį su
instruktoriumi. Ryklys užpuolė uošvę netikėtai. Įkandimas ant nugaros
buvo toks didelis, kad nuo gautų žaizdų ryklys iš karto nugrimzdo į
dugną.

Po to uošvę sužavėjo reginys, kur kateris paskui save tempė
parašiutininką, tad mastė ji neilgai.

Du Tajai, rengiantys šou, užmetė ant jos galingų pečių dvigubus
odinius diržus ir pasakė "goo". Kateris davė gazo, uošvė pradėjo
įsibėgėjimo etapą, nušluodama nuo savo kelio smėlio pilis, saulės
skėčius ir užsižiopsojusią publiką. Pribėgusi vandenį ji palenkė kojas
ir sliuogė vandens paviršiumi skutančiuoju skridimu, tuo pačiu
paskandindama du vandens motociklus ir tris katamaranus. Kai uošvė
nutolo nuo kranto, liaudis, esanti pliaže, sustingo iš siaubo - ji
laikė kryptį tiesiai į naftą gabenusio tanklaivio bortą. Tanklaivis,
pamatęs pavojų iš dešinės, paleido pavojaus sireną. Uošvė, matomai iš
išgąsčio, paleido atsakomąją ir pradėjo kilimo procesą. Ji buvo kaip
tik virš tanklaivio, kai parašiuto lynai trūko. Nuo neišvengiamos
mirties tanklaivis paspruko vien tik irklų dėka.

Ant ryt mes vykome į safarį. Kuomet važiavome pro begemotus, aš
praradau amą - jeigu jie būtų su rūbais, pagalvočiau, jog atvyko
uošvės giminaičiai, bet juokauti šia proga nesurizikavau. Kažkur
penktame kilometre mus užpuolė jaunas babuinas ir pamėgino atimti iš
uošvės krepšį su produktais, už ką ir buvo žiauriai nubaustas. Ji
pakišo jo galvą po pažastimi ir ėmėsi smaugimo veiksmo. Babuinas
letenėle tekšnodamas per smaugiančią ranką iš karto paprašė
pasigailėti ir parodė uošvei Vietnamo piliečio pasą. Pavažiavus dar
apie 800 metrųmes pamatėme milžinišką tigrą. Šis žiaurus žvėris tupėjo
po medžiu ir kažką žiaumojo. Instruktorius pasakė: kas nepabijos
pašerti pabaisą dešra, tas gaus šokoladuką, ir išsitraukė iš
bordačioko šliosą virtos dešros. Po dešimties minučių, tigras ir Zosė
Vėdaravičiūtė taikiai pietavo sėdėdami pavėsyje. Pabaisa, kaip ir
priklauso, ėdė dešrą, o tigras - šokoladuką.

Sekančią dieną mes nuvykome į akvaparką. Kuomet uošvė išėjo iš
persirengimo kabinos, stojo mirtina tyla. Nečiulbėjo net paukščiai, o
žuvytės akvariume prisiplojo snukiais prie stiklinių sienų.
Apsirengusi Zosė Vėdaravičiūtė buvo 1953 metų maudymosi kostiumu ir
visiems iš karto tapo aišku nuo ko numirė Stalinas. Mudu su žmona
nuėjome į kalnelius ir kartu eiti pasikvietėme uošvę, kas pasirodė
didele klaida. Kai mudu su sutuoktine nusileidome greitėjimo juosta,
pranėrėme vamzdžiu ir pūkštelėjome į baseiną, iš viršaus pasigirdo
atvažiuojančio lokomotyvo triukšmas. Nežmonišku greičiu uošvė įlėkė į
vamzdį, tačiau iš vamzdžio neišlėkė - ji jame užstrigo. Užpakalyje
nenumaldomai kaupėsi vanduo. Apačioje visi nervingai nurijo seiles,
įskaitant ir skruzdėdos iškamšą. Kanarėlė sparnais praskėtė narvelio
plieninius virbus ir nubėgo link išėjimo, pamiršusi jog moka
skraidyti. Ir čia pramušė... Su riksmu "o štai ir aš", uošvė lyg ledkalnis driokstelėjo
į baseiną. Žmones, buvusius antrame aukšte, fitneso salėje, nuplovė
banga. Apie 20 sekundžių uošvė sėdėjo absoliučiai sausame baseine,
pakol vanduo drauge su žmonėmis ir treniruokliais nesutekėjo atgal.
Akvaparkas buvo uždarytas dėl techninių kliūčių.

Kitą dieną mes nuėjome į tailandietišką restoraną. Ten meniu buvo iš
jūros gėrybių ir mes užsisakėme omarų. Greta mūsų omarus valgė
vokiečiai, lukštendami kiautus specialiomis žnyplėmis. Zosė
Vėdaravičiūtė savo omarą paguldė ant gabalo duonos ir suvalgė viską
pilnumoje. Garsas buvo toks, lyg kažkas skalbimo mašinoje būtų
skalavęs akmenis. Restorano savininkas paprašė uošvės autografo.
Vėliau, kai oficiantas atnešė vėžlių sriubos, jis paklausė: jums vėžlį
su kiautu? Vokietis laužyta rusų kalba pasakė: jei su kiautu - moku
aš. Uošvė atšovė, kad jei mokės jis, vėžlio galit net ir nevirt,
tempkit gyvą. Kiek vargšas vėžliukas savo letenėlėm besistengė remtis
į Zosės Vėdaravičiūtės žandus, tai jo neišgelbėjo. Apatinis vokiečio
žandikaulis gulėjo lėkštėje. Restorano savininkas paprašė uošvę, kad
ji pasirašytų jam ant peties, nes vėliau iš to pažadėjo pasidaryti
tatuiruotę.

Paskutinę dieną mes nuėjome prie okeano atsisveikinti su Tailandu ir
su žmona įmetėme į vandenį po monetą laimei, kad grįžtume į čia dar
kartą. Uošvė metė į vandenyną skardinę konservų su paršiena ir aš
supratau, kad dabar į Tailandą grįšime bet kokiu atveju...