---

Skaitau skaitau ta tema visus rašymus, yra daug teisybės juose, daug nuoskaudos, argumentų ir kontraargumentų, subjektyvių ir objektyvių. Pasakysiu iš savo gyvenimo praktikos. Mano šeimoj pirmas vaikas atsirado 1989, antras 1991. Metai tikrai nebuvo lengvi Lietuvai, o mano šeimai ypač. Bet, kažkaip pergyventa, išgyventa, o pradėta buvo nuo nulio - nei savo stogo virš galvos, nei didelių pajamų. Kažkaip viskas gavos iš meilės iš tikėjimo. Nesitikint paramos iš nieko tik iš pačių savęs, na, gal dar šiek tiek tėvų. Valdžia man nedavė nieko - viską užsidirbau, susitaupiau pats. Neėmiau paskolų iš bankų. Nekūriau savo verslo (tiesa, kurį laiką dirbau antram darbe, važinėjau į Lenkijos turgus). Ir dabar negyvenu turtingai: 2-jų kambarių butukas, 4 asmenų šeima. Bet...gyvenimas parodė ir įrodė - ne turte ta laimė. Yra amžinos vertybės. Gal mano žodžiuose per daug patoso, aukštų frazių, bet tai nuoga tiesa. Mano vaikai gimė ne dėl pašalpų ar labdarų - jie gimė iš meilės. O visa kita... Jaučiuosi laimingas, kad ir kaip tai keistai gal daug kam šiuo sunkmečiu beskambėtų. Dar ir ''pagrandukui'' ryžtumėmės, va, tik fiziškai vietos namie mažokai. O taip - pavalgyt, apsirengt, į kokį renginį nueit, ar kartą kur paatostogaut nuvažiuot užtenka. Mokęsčius sąžiningai moku ir aš ir žmona. Atitinkamai reikalauju valdiškose įstaigose to kas man priklauso. Jau senai neduodu kyšių policijai ir medikams ir nieko - gyvenu. Piktuoju, geruoju, bet kažkaip susišneku su valdininkais. O į kaltinimus Lietuvai kaip Valstybei visada atsakau - kokia visuomenė, tokia ir valdžia, ką išsirenkam tą ir turim. Ji tai mūsų pačių atspindys. Beje, valdžios netapatinu su Lietuva. Ji man - šventa. Ir ne ji man ką turi duot, o aš jai... Daugeliui verta dėl to susimąstyt.